Teismai netoleruoja spekuliacijų: kas svarbu įrodinėjant apsimestinį sandorį ir kokios galimos pasėkmės?

Civilinės apyvartos požiūriu toks veikimas yra neteisėtas bei nesąžiningas nepaisant to, kad jis gali būti priimtinas patiems kontrahentams. Svarbu tai, kad kiekviena sutarties rūšis sukelia skirtingas teisines pasekmes, o taip pat, skiriasi galimi pažeistų teisių gynybos būdai ir priemonės bei rezultatas. Viena vertus, tai reikšminga patiems kontrahentams, kadangi iškilus ginčui gali būti apsunkintas arba net neįmanomas pažeistų teisių gynimas, kita vertus, toks nesąžiningas kontrahentu elgesys gali sukelti neigiamus padarinius arba apsunkinti pažeistų teisių gynimą tretiesiems asmenims. 

Siekiant išvengti aukščiau nurodytų situacijų bei sukurti prielaidas sąžiningai ir teisėtai civilinei apyvartai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.87 straipsnyje įtvirtinta, kad apsimestinis sandoris yra negaliojantis, taip pat, minėtame Civilnio kodekso straipsnyje įtvirtinta specifinė negaliojančio sandorio dėl apsimestinumo teisinė pasekmė – sandoris nenustoja visiškai galiojęs, tačiau teismas nustatęs, kad formaliuoju išoriniu sandoriu buvo pridengiamas tikras šalių susitarimas turi spręsti ginčą ir taikyti tą teisinį reguliavimą, kuris būtų taikomas tikrąjam sandoriui, tai yra – sandoriui, kurį šalys siekė nuslėpti. 

Atsižvelgiant į civilinėje teisėje vyraujantį dispozityvumo principą ir sutarčių laisvės principą, pagal kuriuos civilinės apyvartos subjektai yra laisvi pasirinkti kokią sutartį ir su kuo sudaryti bei kokiomis sąlygomis, jeigu toks susitarimas neprieštarauja imperatyvioms teisės normoms – teismų galimybė įsikišti ir transformuoti šalių santykius yra pakankamai siaura. Kitaip tariant, teismas negali vadovautis deklaratyviais bei subjektyviais teiginiais vienos iš šalių, tačiau turi turėti rimtą pagrindą paremtą įrodymais ir šalių tarpusavio santykiais leidžiančiais nustatyti, pirma, kad dengiamasis sandoris iš tikrųjų egzistuoja ir galioja, antra, nustatyti tikrąja šalių valią ir santykių pobūdį. Tik esant pakankamam teisiniam ir faktiniam pagrindui yra prielaidos pripažinti sudarytą sandorį apsimestinių ir taikyti ginčo sprendimui teisinį reguliavimą atitinkanti faktinius šalių santykius. Įprastai, toks įrodinėjimas yra apsunkintas dėl to, kad šalys pridengdamos tikrąjį sandorį imasi veiksmų nuslepiančių tikro sandorio vykdymo faktą.

Aukščiau nurodytas sandorio pripažinimo apsimestiniu mechanizmas svarbus, kadangi kaip yra pažymėta nuoseklioje teismų praktikoje: sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kartu šiuo institutu siekiama užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo prieštarautų stabilumo tikslui, neatitiktų sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, taip pat teisingumo ir protingumo principų. Įrodinėjimo našta dėl sandorio apsimestinumo tenka siekiančiam įrodyti apsimestinumą proceso dalyviui, kuris turi pateikti ne tik nuomonę ar poziciją, tačiau ir ją pagrįsti nuosekliais ir tvirtais įrodymais. 

Praktiniu aspektu svarbu tai, kad civilinėje apyvartoje sudaroma daug ir skirtingų sandorių neretai tarp tų pačių subjektų, kas vienokiu ar kitokiu atveju gali sukurti prielaidas piktnaudžiauti teisėmis ir siekti nesąžiningo rezultato. 

Pavyzdžiui, vienoje iš nesenai laimėtų bylų teko ginti žemės sklypo savininko interesus nuo nesąžiningo panaudos gavėjo, kuris siekė panaudos sutartį pripažinti nuomos sutartimi tam, kad įgytų pirmumo teisę įsigyti žemės sklypą. Aptariamos bylos aplinkybes sunkino tai, kad iki ginčo šalis siejo pasitikėjimo santykiai, tarp šalių buvo vykdyti įvairaus pobūdžio smulkūs sandoriai, kaip tam tikrų daiktų pirkimas – pardavimas ar paslaugų teikimas vienos šalies kitai nesudarant atskirų sutarčių. Iškilus ginčui dėl pirmumo teisės įsigyti žemės sklypą panaudos gavėjas teisme bandė įrodyti, kad šalis siejo žemės sklypo nuomos santykiai, šios pozicijos patvirtinimui rėmėsi atliktais mokėjimais ir suteiktomis paslaugomis panaudos davėjui, teigdamas, kad tokiu būdu neva panaudos davėjas iš tikro gaudavo atlygį už suteiktą teisę naudotis žemės sklypu. 

Ginant klientą nuo nepagrįsto ir nesąžiningo reikalavimo aptartoje situacijoje teko ne tik parinkti tinkamą strategiją, tačiau ir įrodymais pagrįsti buvus kitokio pobūdžio teisinius santykius tarp ginčo šalių, kurių pagrindu panaudos davėjas gavo atlygį iš kontrahento. Nuoseklaus darbo rezultatas – laimėta byla pirmoje ir apeliacinėje instancijoje. Abu teismai laikėsi nuoseklios pozicijos, kad pavieniai mokėjimai bei paslaugų suteikimai nesudarė pagrindo spręsti, kad tarp šalių būtų buvęs susitarimas dėl teisių naudotis žemės sklypų davimo atlygintai esant byloje pakankiems įrodymams, kad šalis siejo ir kitokio pobūdžio civiliniai santykiai. 

Atsižvelgiant į tai, norime pabrėžti ir priminti sutarčių sudarymo svarbą nepaisant pasitikėjimo kontrahentu ar siejančių ilgalaikių, draugiškų santykių tam, kad apsisaugotumėte nuo nesąžiningos šalies manipuliacijų faktais ir nepagrįsto įtraukimo į teisminius procesus.

Kiekvienas ginčas dėl sutarčių reikalauja ne tik teisinių žinių, bet ir gebėjimo atskleisti tikrąją padėtį bei santykių esmę teisme, todėl jei susiduriate su teisės klausimais – juos geriausia patikėti profesionalui.